Piršto pasaka.

Gyveno kartą karalius. Ir turėjo medžioklės draugą.
Kartą, karaliui medžiojant, šautuvas netyčia iššovė ir nutraukė karaliui pirštą.
- Gerai, – tarė draugas, išgirdęs apie karaliaus nutikimą.
- Kas gerai? Kad piršto netekau??? – įširdo karalius ir patupdė draugą į cypę.
Praėjo keli metai. Karalius vėl medžioja, draugas sėdi kalėjime.
Nuklydo karalius toli nuo savųjų, ir pagavo vargšą kanibalizmu “serganti” gentis.
Jau buvo pasiruošę karalių išsikepti, tačiau pastebėjo trūkstamą pirštą. O tradicijos neleidžia valgyti “sugadinto” žmogaus. Pasikeikė kanibalai, ir paleido karalių.
Grįžta karalius laimingas namo, skubiai iš cypės ištraukia draugą, apkabinęs pasakoja savo istoriją:
- Kaip gerai, kad pirštą tada nutraukė, kitaip būčiau dabar suvalgytas! O tu ir sakei, kad “gerai”, o aš kalėjime tave pūdau.
- Gerai. – tarė draugas.
- Kas gerai????
- Viskas gerai. Ir kad kalėjime pūdei – gerai! Kitaip būtume abu medžioję, abu būtų kanibalai “susėmę”. Na ir suvalgytų mane – aš tai sveikas…. O dabar – abu gyvi, sveiki. Gerai….