Pirk pigiai, parduok nerealiai

“Šykštus moka du kartus“ - tai supaprastinta formulė, kad daug vietos neužimtų. O sekančią auksinę tiesą išvyniojo (man) nežinomas autorius - gal pažįstamas, gal skaičiau, gal filme mačiau, o gal tiek to:

“Pirk šūdinus daiktus, šūdinai maitinkis - ir pats šūdu tapsis, ir draugai bus rudžiai, ir saulė ruda, ir vaikai nesveikai tuštinsis…“

Nenori šūdo vartoti ir jame kapstytis - kokybės teks paieškoti. O jei turi tik laiko arba tik pinigų (abiejų variantų beveik nebūna)? Nori kokybės, vadinasi turi už ką ją nusipirkti, tačiau greičiausiai tu neturi laiko tos kokybės ieškoti. Arba esi ne Marijos žemėj…

Taigi - įgalintys neieško, negalintys ieškoti negali. Pasekoje visi perkam šūdą, todėl Rudį gaminam ir importuojam. Jei kokybė netyčia gaunasi - eksportuojam, ir patys eksportuojamės - kaip slaugės, programeriai, gydytojai, statybininkai, sportininkai ir nusikaltėliai)

Prielaida:
Gal todėl ir esame nepatenkinti beveik viskuo - nes gyvename būdose, valgom “konkurentabilius“ produktus, kojos šlapios, žmonos pervargusios…

O kad šlamančių tautoj nerasta - normalu, juk šūdą gaminanat reik dirbti daug, parduoti pigiai ir gauti mažai. Todėl ir turime uab “Piguva“, buvo “Pigiau grybo“, ir negirdėjau uab “Kokybė“ ar “Šūdo nemalam“. Ir be alaus - niekaip.

Kodėl taip? Uždaras ratas - neperku ir nevartoju kokybės, nes šlamančių kiekybė šlubuoja. O šlamančių nėra, nes kokybės negaminu - kinijos nenukonkuruosi, savi gudragalviai jau išvažiavo. O jei kokybę išlaužčiau - čia ne(į)pirktų niekas, tektų svetur važiuoti…

Foto šaltinis - http://gizmodo.com/gadgets/gadgets/cingular-offers-blackberry-outage-rebates-254294.php

———-
1 komentaras inline:

Suvėlei, Antanai. Kodėl vaikai kokybiški gaunasi? Todėl, kad ne rankomis juos darome.

Metam svorį be dietos

Taip susiklostė, kad prieš metus dėl cholesterolio mano racionas buvo žiauriai apkarpytas, jei ne visai sugriautas - dingo kiaušinio trynys, majonezas, sviestas, margarinas, kiauliena, sūris, cukrus, visi saldumynai, riebus pienas ir dar tai, ko neatsimenu. Einu aš į Maximą ir suprantu - šioje maisto jūroje beveik galiu dvėst badu. Tai buvo pirmas įspūdis. Antras - yra dvi lentynos, kurios man dabar įdomios - tos kur sveikas maistas ir - OMG! ne dvi! - visas žuvies, daržovių, ir pusė duonos skyriaus. Ir dar košė. Puiku - dar ne badas.

Taip pragyvenau 10 mėnesių. Tada draudžiami dalykai pradėjo šiek tiek persekioti - spontaniškai užsimanydavau net to, ko anksčiau labai ir nevertinau. “Nutrūkęs“ sukirtau vos ne pusę torto! Kitąkart - sūrio visą pakelį. Tapo aišku, kad ilgai taip neišversiu - su tokiu maistu galima gyventi metus, dvejus, na gerai - tris metus. O po to kas? Taip, anksčiau ar vėliau spjausiu velniop visas dietas ir gydytojų patarimus. Taip pat, kaip pasielgia dauguma metančių svorį, nors man ne svoris svarbiausia.

Be viso to, turėjau ir svorį sumažint - nedaug, apie 7 kg. “Apkarpytas“ racionas svorio nesumažino (keista, tiesa?), sportas taip pat - nedaug tesportuoju. Tada ir supratau, kodėl neveikia dietos. Tiesiog visos dietos yra trumpalaikės, su trumpalaikiu poveikiu. Laikini rezulatai būna - nukrenta svoris, sumažėja cholesterolis ir t.t. O toliau - žmogus anksčiau ar vėliau vėl valgo tai, ką mėgsta ar yra pripratęs, ir viskas grįžta į savo vėžes - svoris taip pat. Apkūniam būti geriau, nei alkanam.

Man pasisekė - kaip visada. Artimi žmonės sutiko puikų žmogų ir maitinimosi specialistą - Editą (nuoroda - straipsnio pabaigoje). Su Edita buvau susitikęs tik du kartus - pirmąkart ji sužinojo problemą ir mano mėgstamus valgius ir produktus, antrą - gavau jos rekomendacijas kaip toliau turėčiau maitintis. Jos dėka dabar aš:

- valgau VISKĄ. Išskyrus kiaulieną ir cukrų. Edita jų lyg ir nedraudė (galiu klysti - neatsimenu), tiesig man pačiam jų nebereikia
- cholesterolis (dėl kurio ir buvo problema) ne tik sumažėjo, bet ir vaistų kiekis sumažėjo dvigubai.
- per du mėnesius svoris nukrito 15 kg. Reikėjo “numesti“ septynis, tačiau jis ir toliau krito - dabar sveriu kaip 18-metis :)

Detaliai nepasakosiu Editos metodo - aš ne specialistas, o ir skirtas buvo man individualiai. Tačiau mano manymu, svoris kris iki normalaus lygio, laikantis tokių taisyklių :

1. valgyti reikia griežtai pagal laiką. Jokiu būdu nevalgyti po 19 valandos. Nebent agurkus - jie visai nieko maistingo neturi, o skrandį apgauna
2. Maisto derinimas - pradžioje sudaromas valgiaraštis, kurio reikia laikytis 3 savaites, griežtai - su maisto svėrimu. Po to prie grafiko ir maisto kiekio priprantama, grafikas tampa norma. Mano racionas tapo net spalvingesniu nei kada anksčiau. Pagrindiniai derinimo dalykai (kartoju - aš ne specialistas, čia rašau tik tai, kas galioja man ir kaip pats suprantu):
- mėsa, žuvis ir viskas, kas ateis į galvą, NIEKADA nevalgoma kartu su bulvėmis, kruopomis ar makaronais - tik su kitomis daržovėmis. Bulvės valgomos vienos - su kefyru skanu labai, kruopos - galima su vaisiais, makaronai - vieni.
- rimtas maistas (mėsa, košė, makaronai, blynai ir t.t.) valgomas su pertraukomis - 7, 12, 19 valandą (čia mano grafikas, ne taisyklė), kad spėtume maistą suvirškinti.
- tarp rimto maisto valgau vaisius, kartais įterpiu bandelę ar ką panašaus (11, 16 val). Daržovės tinka visada.
- apskaičiavau, kad dienos racionas vidutiniškai sudaro 1500 kilokalorijų (1200-1800). Čia man taip - sveriu dabar 66 kg, darbas sėdimas. Didesniam žmogui, dirbančiam judamą ar fizinį darbą kalorijų kiekis bus didesnis - čia jau specialisto reikia klausti.

Aš pragmatikas, ir klausimai mano paprasti - o kaip gi priaugsi to svorio, kai valgai tik 1500 kcal??? Teisingai, svoris gali tik mažėti (na nebent liga kokia nors rimta - nežinau). Bet svarbiausia yra tai, kad valgai tai, ką nori, o skrandis susitraukia - po mėnesio valgyti daug nebesinori, jautiesi sotus ir laimingas, o svoris - jis krenta kol sustoja. Ir nemanau, kad vėl priaugs.

Štai tokia istorija. Tiesiog norėjau pasidalinti tuo, ką gero apturėjau - gal dar kam nors tai naudinga. Trečiąkart pasikartosiu - parašiau tik tam, kad žinotumėt apie galimybę nenaudoti dietos. Nereiktų to suprasti kaip recepto ar patarimo - aš ne specialistas, o savarankiškais eksperimentais galima ir “prisidirbt“ problemų.

Ir dar. Edita, ačiū Jums dar kartą. Tikiuosi nepykstate už mano rašliavą (ją nedaug kas ir skaito) ir paskelbtą nuorodą į Jūsų svetainę - http://www.editastudio.com.

Linksmų Kalėdų visiems! - valgykit į sveikatą, bet saikingai. Maistas - tai malonumas, o malonumo mums nebus per daug.

Foto šaltinis - http://jacksonville-personal-trainer.com/weight-management.html

Klausimėlis

Kadangi mano paties atsakymas į elementarų klausimą man buvo atradimas - paklausiu ir jūsų:

Kokius tris gerus darbus atliko p.V. Adamkus, būdamas Lietuvos prezidentu? (Reikia konkrečių atsakymų):

1. (vieta jūsų atsakymui)
2. (vieta jūsų atsakymui)
3. (vieta jūsų atsakymui)

Prisipažinimas:

Gėda pasakyti, bet nesugebėjau atsakyti. Todėl paklausiau kelių pažįstamų žmonių. Surprise - NEI VIENAS jų taip pat neatsakė! Jei žinote - apšvieskite. Jei ne - kaip manote, kodėl politikai, kuriems negalime priskirti kokių nors konkrečių nuopelnų, randasi populiarumo reitingų viršūnėje? Kalbu ne apie p. Adamkų, o apie principą - tas pat galioja ir kitiems žinomiems politikams.

Mintis apmastymui - gal populiarumas ir pripažinimas neturi nieko bendro su konkrečia veikla ir darbais? Tai paaiškintų faktą, kad rinkimuose renkame personalijas (išvaizda, sugebėjimas nenusišnekėti ir neapsivogti), o ne jų sugebėjimą atlikti konkrečias funkcijas. Gal todėl išrinktieji nepateisina lūkesčių - jie tiesiog “moka gerai atrodyti, kalbėti ir atstovauti“, tačiau nesugeba dirbti?

P.S. nerašykit “nežinai-nerašyk“ (žinau kad nežinau!), nepolitikuoju - tiesiog noriu suprasti reiškinį ir patikrinti prielaidą. :)

Foto šaltinis - http://www.businessinnovationinsider.com/2006/03/26-week/

Nuo karų - prie darbų!

Netinka man tie neskelbti “karai keliuose“ ir idiotiškos “reklamos“ ta tema. Turiu kelis pasiūlymus:

1. 2006 metais užfiksuotos 6658 autoavarijos. 10-15 proc. avarijų sukelia neblaivūs vairuotojai. Vietoj kalbų apie alkoholio branginimą, baudų ir policijos patrulių skaičiaus didinimą, gal geriau inicijuoti alkotesterių privalomą įrengimą transporto priemonėse (pripūtei - ir neužvesi mašinos). Mano supratimu - net valstybės lėšomis finansuojant, tai būtų naudinga. Vieneto kaina - apie 300-350 Lt. Pasaulyje jų yra nemažai, pvz čia, čia. Ir Lietuvoje atsirastų kas juos pagamintų.

2. Užvažiavimas ant pėsčiojo - 33 proc. Nuojauta kužda, kad pėsčiųjų NIEKAS netraiško specialiai. Taigi, vietoj absurdiškos reklamos, reiktų pasidomėti gatvių apšvietimu, pėsčiųjų perėjų įranga - papildomu apšvietimu, mirksinčiais specialiais ar papildomais šviesoforais, “gulinčiais policininkais“ arba pėsčiųjų viadukais. Galų gale - kelio netaisysi prieš perėjas - niekas neįsibėgės (marazmatiška idėja, bet pigi ir veiksminga :))))

3. Tą “Karą keliuose“ reiktų užbaigti arba švelniai pervadinti. Šizofrenija yra gydoma, o pliurpalų apie KARĄ, kurio nėra, kitaip ir nepavadinsi. Kažkas bloge teisingai pastebėjo - liguistos fantazijos kartais išsipildo.

Foto šaltinis - http://mitsymoto.spaces.live.com/blog/

Dingt tai dingo, bet ar buvo?

Pasaulis yra virtualus. Gal būt ir aš, ir tu esi toks pat. Virtualu - tai “nerealu“, “pseudo“, tačiau atrodo kaip tikra. Kad tu, akiniuotas blogų skaitytojas, esi nerealus - tą aš žinau tikrai. Tu egzistuoji teoriškai, kartais palikdamas pėdsaką komentaro pavidalu.

O aš ar realus? Taip, egzistuoju Jūsų monitoriuje ar atmintyje. Mano realybė - tai pasaulis, kuris dingsta akimirksniu, tapdamas praeitimi. O ji … ji nėra tikra - tai vėlgi tik atsiminimai, šįkart mano galvoje. Jei nesutikau žmogaus, manęs nefilmavo apsaugos kameros ar dar kas nors - aš beveik neturiu jokio įrodymo, kad vakar vaikščiojau parke, kad “vakar“ buvo ir aš pats buvau. Atsukti vaizdo taip pat negaliu.

Nežinau kaip Jūs, o aš turiu atsiminimų iš ten, ką vadinu “seniai seniai, net nežinau kada ir kur“. Iš to laikotarpio pažįstamų nebeturiu ir viskas, kas buvo - saugoma tik atmintyje, kartais pojūčio, vaizdo, kvapo forma. Ar tai išvis egzistavo? O gal sapnavau? Štai pritrūks vitaminų, užmiršiu vakar dieną, ir nugarmės viskas, kas ten buvo, drauge su brangiais skaitytojais. Kur dingsta pasaulis, kurį pamiršau? Taip taip, kur dingo 2003.06.12???. Juk tikrai neatsimenu. Tos dienos nebėra, o gal ir nebuvo. “Manyčiau taip“ (Mikė Pukuotukas).

Išvada - aš esu tik akys, akiniai, Jūsų nepatikima atmintis ir mano paties atsiminimų dėžutė. Negana to, dėžutės - ne guminės, veikia šiukšliadėžės principas - norint įdėti, - reikia kažką išmesti.

Atsimename tai, ką galime atsiminti, mums gerėjant ir atsiminimai “gražėja“. Ir turime “pagrąžintą“ praeitį, kuria ir tikime. Kaip tada žinoti, kas iš tiesų buvo vakar, prieš metus? Kas iš tikrųjų vyksta dabar? Ar tai, kas liko, turi ką nors bendra su tuo, ko nebėra? Ar praeitis - tai mūsų “pageidavimų koncertas“? Manyčiau taip.

Ir aš toks, su virtualia nufiltruota ir pafotošopinta praeitimi - ne vienas. Tas pat vyksta su mūsų visų bendra ir nemokama istorija. Jos, tikrosios, net hipnoze neatkursi. Ji rašoma ir vėl perrašoma, naujienos po 2-jų minučių tampa interpretacijomis, paskalomis ir adaptacijomis “santa barbaros“ žiūrovams. Neburnoju, bet objektyvumo matyt ir būti negali - skirtingos akys ir mato skirtingai.

Tačiau spėju, kad praeities originalo nėra - jos atvaizdas toliau KINTA mūsų galvose. Net ją fiksuojant raštu, vaizdu ar garsu - vistiek kinta. Antrąkart skaitant - visada perskaitau kažką kito, nei pirmąkart. Antras atsiminimas - kitoks nei pirmasis. Gal todėl mėgstama drauge prisiminti gerus laikus - nes visi saugom skirtingas interpretacijas?

Kodėl taip yra - gal mes Praeitį keičiame savo supratimu apie ją? Kaip kad laivas keičia vandens paviršių laivagalyje… O kas, jei apie vakar negalvotume? Taip, vakar tada nebebūtų.

Mano šiandieninė versija - tikrojo “aš“ nėra, tėra virtuali atmintis. Ir - “čia ir dabar“. Gal teisūs budistai, Kastaneda, sakydami, kad pasaulį reikia “sustabdyti“, sustabdant mintis - tik tada jį suvoksime teisingai ir praeitį galėsime pamatyti, tiesiog ją atkurdami - be atminties?

Suvėliau čia labai. Gali būti, kad Jūs perskaitysite visai ne tai, ką parašiau. Galima paskaityti iš kito galo, arba kita akimi, tačiau nežinau ar padės. Beje, tarp eilučių nieko nerašiau, taigi ten nieko neturėtų būti. Geros nakties :)

Foto šaltinis

Visuomenė - tai (tik) grandinės

Gali būti tęsinys. Tada pradžia eilės tvarka - Žilvinas Sadauskas, aš ir scania gti…

Aš - ne visuomenė, ir visuomenė - tai ne aš. Mes ne tapatūs, ne lygūs ir ne lygiaverčiai. Tik pasaulis mūsų tas pat. Ji gyvena pagal savo taisykles, o aš - pagal savo sąžinę. Galima priimti jos tvarką ir normas kaip savo, gyventi su “ką žmonės pagalvos?“, galvoti, jog visuomenės normos = tavo moralė ir sąžinė. Bet, pasikeitus visuomenei, ar papuolus į kitą - keisi sąžinę? Ar nuomonės keitimo užteks?

Visuomenę galima tik pripažinti. Ir likti su savo laisve, sąžine ir teise rinktis. Daryt “kaip sako“, ar “kaip noriu“, bukai klausyt “ką sako“ ar galvoti pačiam?. Pastaruoju atveju prisiimi ir Atsakomybę už savo veiksmus, nesvarbu ar jie atitinka visuotines normas ir įstatymus. Atpirkimo ožys irgi yra - tai tu.

Sau tą klausimą išspręndžiau seniai, kai visuomenės interesai susikirto su manaisiais. Sovietmečio armijoje, antraisiais metais, norėdamas naudotis sistemos “privilegijomis“, turėjai brutaliai engti kitus, ir sistema to reikalavo ir skatino. Didžioji dauguma tai priima vos ne su džiaugsmu - privilegijos dalykas malonus, o legalus smurtas kai kam net malonus. Visada gali rinktis – arba priimi tos visuomenės normas, arba lieki su savo sąžine, gal net be privilegijų. Laikinai. Grįžęs namo gali “pamiršti“ tą realybės šou ir savo “žygdarbius“.

Matyt visada patogu ir labai praktiška vadovautis ne savo normomis – tu visada būsi teisus, tu neliksi vienas lauke karys, tavęs nespardys “savi“ vaikinai. O tavo paties pasaulis – juk jo niekas nemato, taigi kam svarbu kad jį mėšlinais batais patryptas…

O iš kur tos visuomenės normos? Man atrodo, kad jos kuriasi kaip ir visuomenės nuomonė - žiniasklaidos darbas keisti “nuomonę“ kaip Windows atnaujinimus - pagal “visuomenės“ poreikį. O žmonės tiesiog priima SKELBIAMAS visuomenės normas ir “visuomenės nuomonę“ kaip savo. Vakar nereikėjo elektrinės - šiandien reikia, vakar norėjom euro - šiandien ne. Vakar pirkom Gripex, ryt - Tripex, čia jau kaip telikas pareklamuos. Parodo “gerų filmų“ - ir siunčiam Youtube kaip kaime žmogus šūdą valgo. Pagalvoju - jei filmų nebūtų, ar žinotų 12 metų pypliai kaip žmogų papjaut - juk net širdies vietos kūne nerastų…

Taip žmogus ir susiurbia “visuomenės nuomonę“, normas, pažiūras ir visa kita - vien dėl to, kad telikui mastymo funkcijas perleido. Valstybei, arba valdžios narkomanams tai būtina, kitaip nesuvaldysi. Ir to negana - reikia, kad vieningi nebūtume. Todėl gatvėje, su kaimynais, darželyje ir baseine mes draugiški ir paslaugūs, visai ne žvėrys. O darbe - “tau dar atlyginimą 50 Lt kelti??? Juk jau 800 Lt gauni!!!“. Taigi visuomenė - su “instaliuojama“ nuomone, visi visiem priešai. Ko daugiau reikia?

Neprisitaikiusiems (suprask - savo galva galvojantiems ir išsišokantiems) - panieka ir “visuomenės moralė“. Moralės, normų ir kitų gėrybių sergėtojams - santykinė ramybė, telikas ir “daug dirbsi, visuomenei naudingas būsi - tavo vaikai užaugę net Prezidentu gali tapti“. O tuo tarpu vaikai gatvėj mafijozus žaidžia, jais tapti norėtų - filme matė.

Turbūt taip ir turi būti - pagal Darviną evoliucija atsirinks geriausiai prisitaikiusius. Būtent juos - jie turi daugiau šansų išlikti. Bet tikėti visuomene, tokiais žmogiukais man neišeina - kurioj pusėj būsi tu, kai pasaulis apsivers?

Gyvenimo dekoracijos - visuomenė, gyvenama vieta, įstatymai ir moralės normos gali kisti, ir labai greitai. Tik mūsų sąžinė yra su mumis. Todėl ir sakau - darau, ką noriu, tai mano gyvenimas. Su dekoracijomis tenka žaisti, dažnai nusileisti, kartais net apgauti. Tačiau, nors ir tektų nugarą lenkti (katės viduj nagais drasko) - bent jau žinai, kad kito kelio neradai.

Darau kaip noriu - rizikinga. Vaikams nereik sakyti, kaip su degtukais žaisti – santvarka, visuomenė, tauta - galingi dariniai, suvėžins ir nepastebės. Kad liksi nesuprastas, balta varna, “vasaros nematęs“ - garantuoju, žinau žmonių net grotas mačiusių. Tokiam labiau pasiseks, jei tyla bus draugas. Jei žmogus, pabandę suprasti tave, o ne atitikimą “žmogaus“ klišei - tau sekasi, (Teleloto jau nebepirk) - į tą patį medį žaibas dukart netrenkia.

Ir turiu aš viltį, kad yra tokių, kur “dėjo“ ant visų normų ir visuomenių, tačiau turi pakankamai proto dvigubą žaidimą žaisti - visuomenė laiminga, o darau ką noriu. Lenkiu galvą - jie turi šansą Darvinu pasinaudoti.

P.S. Man nesvarbu, ar Tau tai patiko, - tai tik “ką žmonės pasakys“. Gal todėl man tas pat, kiek Jūsų tai skaito ir/ar prenumeruoja. Jei atrodo, kad tai “paaugliškas maištas“ - gal būt, bet greičiau anomalija (man 38).

Foto - http://www.orientaltrading.com/

ką noriu, tą darau

Paskaičiau Žilvino Sadausko straipsnį “Mano gyvenimas ir darau ką noriu“, ir netilpau į komentarą su savo dvigrašiu.

“Mano gyvenimas - ką noriu, tą darau“ - taip ir yra. Kodėl turėtų būti kitaip? Todėl, kad esame sistemos dalis? Nagi nagi… Štai aš žinau esąs kelių sistemų dalimi - visuomenės ir ekosistemos. Dar buvau spaliuku, bet tai jau negalioja - amžius ne tas.

Ir kaip gi visuomenė įtakoja mūsų veiksmų laisvę, tą “ką noriu, tą darau“? Taip, ji (?) nustatė taisykles - visuomenės normas ir pagal jas parašytus įstatymus. Mes jų turime laikytis? O Jūsų kas klausė, kai tos normos kūrėsi ? O gal žinote kas konkrečiai tame dalyvavo? Ne. Vadinasi, tai yra kažkoks minios kūrinys, neturintis autoriaus ir už kurį niekas neatsako. Ir net neaišku, ar tos normos atstovauja daugumos pažiūras.

Iš visuomenės normų gimė įstatymai ir santvarka, kurie mane įkvepia ir kuriais nepaliaujamai “žaviuosi“. Aš ne savo valia esu narys visuomenės, kuri net negina savo narių. Ji net žudyt savo narių NEDRAUDŽIA - įstatymai tik sako. kas bus. jei taip padarysi… Visuomenės kūrinys - valstybė su savo valdymo struktūra - neatitinka mano poreikių. Aš ją mokesčiais maitinu, o ji manęs negina ir kaip nors kitaip neprisideda - už visas jos “paslaugas“ keleriopai sumokėjau aš pats ir mano tėvai. Gimiau be jos, už savo veiksmus atsakysiu pats, ir mirsiu savarankiškai (ar su jos pagalba - kas žino kas toms bitėms į galvą šaus, - gal niekada to sušikto šviesoforo nepastatys, kelios avarijos kasdien - tiesiai po langais ir sorry už nukrypimą).

Taigi aš ją, su visom tvarkom ir normom, vertinu kaip man primestą daiktą. O su supančiais žmonėmis bendraujame pagal savo tėvų ir pačių išsiugdytą moralę, kuri gali su visuomenės normomis ir nesutapti. Ir sentimentų, tuo labiau atsakomybės jai nejaučiu. Visuomenės atžvilgiu man viskas aišku - darau ką noriu, ji ne autoritetas. Ir šitą rašinėlį skaitote Jūs - gyvi individualūs žmonės, o ne kažkokia amorfinė substancija su krokosmečio pažiūrom ir “Marijos žemės“ koncepcija - su ja net diskutuot neišeina.

Ekosistema. Aš atiduodu kas jai priklauso (bent jau tai, ką suvalgau - dar ir perdirbu). Nesu girdėjęs, kad ji prieštarautų mano veiksmų laisvei.

Ir dar. Man atrodo, kad “su savo gyvenimu darau ką noriu“ - tai reiškia “aš prisiimu atsakomybę už savo veiksmus“, ir nesakysiu “visuomenė, sąlygos mano klaidas įtakojo“.

Neteisus?