Dingt tai dingo, bet ar buvo?

Pasaulis yra virtualus. Gal būt ir aš, ir tu esi toks pat. Virtualu - tai “nerealu“, “pseudo“, tačiau atrodo kaip tikra. Kad tu, akiniuotas blogų skaitytojas, esi nerealus - tą aš žinau tikrai. Tu egzistuoji teoriškai, kartais palikdamas pėdsaką komentaro pavidalu.

O aš ar realus? Taip, egzistuoju Jūsų monitoriuje ar atmintyje. Mano realybė - tai pasaulis, kuris dingsta akimirksniu, tapdamas praeitimi. O ji … ji nėra tikra - tai vėlgi tik atsiminimai, šįkart mano galvoje. Jei nesutikau žmogaus, manęs nefilmavo apsaugos kameros ar dar kas nors - aš beveik neturiu jokio įrodymo, kad vakar vaikščiojau parke, kad “vakar“ buvo ir aš pats buvau. Atsukti vaizdo taip pat negaliu.

Nežinau kaip Jūs, o aš turiu atsiminimų iš ten, ką vadinu “seniai seniai, net nežinau kada ir kur“. Iš to laikotarpio pažįstamų nebeturiu ir viskas, kas buvo - saugoma tik atmintyje, kartais pojūčio, vaizdo, kvapo forma. Ar tai išvis egzistavo? O gal sapnavau? Štai pritrūks vitaminų, užmiršiu vakar dieną, ir nugarmės viskas, kas ten buvo, drauge su brangiais skaitytojais. Kur dingsta pasaulis, kurį pamiršau? Taip taip, kur dingo 2003.06.12???. Juk tikrai neatsimenu. Tos dienos nebėra, o gal ir nebuvo. “Manyčiau taip“ (Mikė Pukuotukas).

Išvada - aš esu tik akys, akiniai, Jūsų nepatikima atmintis ir mano paties atsiminimų dėžutė. Negana to, dėžutės - ne guminės, veikia šiukšliadėžės principas - norint įdėti, - reikia kažką išmesti.

Atsimename tai, ką galime atsiminti, mums gerėjant ir atsiminimai “gražėja“. Ir turime “pagrąžintą“ praeitį, kuria ir tikime. Kaip tada žinoti, kas iš tiesų buvo vakar, prieš metus? Kas iš tikrųjų vyksta dabar? Ar tai, kas liko, turi ką nors bendra su tuo, ko nebėra? Ar praeitis - tai mūsų “pageidavimų koncertas“? Manyčiau taip.

Ir aš toks, su virtualia nufiltruota ir pafotošopinta praeitimi - ne vienas. Tas pat vyksta su mūsų visų bendra ir nemokama istorija. Jos, tikrosios, net hipnoze neatkursi. Ji rašoma ir vėl perrašoma, naujienos po 2-jų minučių tampa interpretacijomis, paskalomis ir adaptacijomis “santa barbaros“ žiūrovams. Neburnoju, bet objektyvumo matyt ir būti negali - skirtingos akys ir mato skirtingai.

Tačiau spėju, kad praeities originalo nėra - jos atvaizdas toliau KINTA mūsų galvose. Net ją fiksuojant raštu, vaizdu ar garsu - vistiek kinta. Antrąkart skaitant - visada perskaitau kažką kito, nei pirmąkart. Antras atsiminimas - kitoks nei pirmasis. Gal todėl mėgstama drauge prisiminti gerus laikus - nes visi saugom skirtingas interpretacijas?

Kodėl taip yra - gal mes Praeitį keičiame savo supratimu apie ją? Kaip kad laivas keičia vandens paviršių laivagalyje… O kas, jei apie vakar negalvotume? Taip, vakar tada nebebūtų.

Mano šiandieninė versija - tikrojo “aš“ nėra, tėra virtuali atmintis. Ir - “čia ir dabar“. Gal teisūs budistai, Kastaneda, sakydami, kad pasaulį reikia “sustabdyti“, sustabdant mintis - tik tada jį suvoksime teisingai ir praeitį galėsime pamatyti, tiesiog ją atkurdami - be atminties?

Suvėliau čia labai. Gali būti, kad Jūs perskaitysite visai ne tai, ką parašiau. Galima paskaityti iš kito galo, arba kita akimi, tačiau nežinau ar padės. Beje, tarp eilučių nieko nerašiau, taigi ten nieko neturėtų būti. Geros nakties :)

Foto šaltinis