Visuomenė - tai (tik) grandinės

Gali būti tęsinys. Tada pradžia eilės tvarka - Žilvinas Sadauskas, aš ir scania gti…

Aš - ne visuomenė, ir visuomenė - tai ne aš. Mes ne tapatūs, ne lygūs ir ne lygiaverčiai. Tik pasaulis mūsų tas pat. Ji gyvena pagal savo taisykles, o aš - pagal savo sąžinę. Galima priimti jos tvarką ir normas kaip savo, gyventi su “ką žmonės pagalvos?“, galvoti, jog visuomenės normos = tavo moralė ir sąžinė. Bet, pasikeitus visuomenei, ar papuolus į kitą - keisi sąžinę? Ar nuomonės keitimo užteks?

Visuomenę galima tik pripažinti. Ir likti su savo laisve, sąžine ir teise rinktis. Daryt “kaip sako“, ar “kaip noriu“, bukai klausyt “ką sako“ ar galvoti pačiam?. Pastaruoju atveju prisiimi ir Atsakomybę už savo veiksmus, nesvarbu ar jie atitinka visuotines normas ir įstatymus. Atpirkimo ožys irgi yra - tai tu.

Sau tą klausimą išspręndžiau seniai, kai visuomenės interesai susikirto su manaisiais. Sovietmečio armijoje, antraisiais metais, norėdamas naudotis sistemos “privilegijomis“, turėjai brutaliai engti kitus, ir sistema to reikalavo ir skatino. Didžioji dauguma tai priima vos ne su džiaugsmu - privilegijos dalykas malonus, o legalus smurtas kai kam net malonus. Visada gali rinktis – arba priimi tos visuomenės normas, arba lieki su savo sąžine, gal net be privilegijų. Laikinai. Grįžęs namo gali “pamiršti“ tą realybės šou ir savo “žygdarbius“.

Matyt visada patogu ir labai praktiška vadovautis ne savo normomis – tu visada būsi teisus, tu neliksi vienas lauke karys, tavęs nespardys “savi“ vaikinai. O tavo paties pasaulis – juk jo niekas nemato, taigi kam svarbu kad jį mėšlinais batais patryptas…

O iš kur tos visuomenės normos? Man atrodo, kad jos kuriasi kaip ir visuomenės nuomonė - žiniasklaidos darbas keisti “nuomonę“ kaip Windows atnaujinimus - pagal “visuomenės“ poreikį. O žmonės tiesiog priima SKELBIAMAS visuomenės normas ir “visuomenės nuomonę“ kaip savo. Vakar nereikėjo elektrinės - šiandien reikia, vakar norėjom euro - šiandien ne. Vakar pirkom Gripex, ryt - Tripex, čia jau kaip telikas pareklamuos. Parodo “gerų filmų“ - ir siunčiam Youtube kaip kaime žmogus šūdą valgo. Pagalvoju - jei filmų nebūtų, ar žinotų 12 metų pypliai kaip žmogų papjaut - juk net širdies vietos kūne nerastų…

Taip žmogus ir susiurbia “visuomenės nuomonę“, normas, pažiūras ir visa kita - vien dėl to, kad telikui mastymo funkcijas perleido. Valstybei, arba valdžios narkomanams tai būtina, kitaip nesuvaldysi. Ir to negana - reikia, kad vieningi nebūtume. Todėl gatvėje, su kaimynais, darželyje ir baseine mes draugiški ir paslaugūs, visai ne žvėrys. O darbe - “tau dar atlyginimą 50 Lt kelti??? Juk jau 800 Lt gauni!!!“. Taigi visuomenė - su “instaliuojama“ nuomone, visi visiem priešai. Ko daugiau reikia?

Neprisitaikiusiems (suprask - savo galva galvojantiems ir išsišokantiems) - panieka ir “visuomenės moralė“. Moralės, normų ir kitų gėrybių sergėtojams - santykinė ramybė, telikas ir “daug dirbsi, visuomenei naudingas būsi - tavo vaikai užaugę net Prezidentu gali tapti“. O tuo tarpu vaikai gatvėj mafijozus žaidžia, jais tapti norėtų - filme matė.

Turbūt taip ir turi būti - pagal Darviną evoliucija atsirinks geriausiai prisitaikiusius. Būtent juos - jie turi daugiau šansų išlikti. Bet tikėti visuomene, tokiais žmogiukais man neišeina - kurioj pusėj būsi tu, kai pasaulis apsivers?

Gyvenimo dekoracijos - visuomenė, gyvenama vieta, įstatymai ir moralės normos gali kisti, ir labai greitai. Tik mūsų sąžinė yra su mumis. Todėl ir sakau - darau, ką noriu, tai mano gyvenimas. Su dekoracijomis tenka žaisti, dažnai nusileisti, kartais net apgauti. Tačiau, nors ir tektų nugarą lenkti (katės viduj nagais drasko) - bent jau žinai, kad kito kelio neradai.

Darau kaip noriu - rizikinga. Vaikams nereik sakyti, kaip su degtukais žaisti – santvarka, visuomenė, tauta - galingi dariniai, suvėžins ir nepastebės. Kad liksi nesuprastas, balta varna, “vasaros nematęs“ - garantuoju, žinau žmonių net grotas mačiusių. Tokiam labiau pasiseks, jei tyla bus draugas. Jei žmogus, pabandę suprasti tave, o ne atitikimą “žmogaus“ klišei - tau sekasi, (Teleloto jau nebepirk) - į tą patį medį žaibas dukart netrenkia.

Ir turiu aš viltį, kad yra tokių, kur “dėjo“ ant visų normų ir visuomenių, tačiau turi pakankamai proto dvigubą žaidimą žaisti - visuomenė laiminga, o darau ką noriu. Lenkiu galvą - jie turi šansą Darvinu pasinaudoti.

P.S. Man nesvarbu, ar Tau tai patiko, - tai tik “ką žmonės pasakys“. Gal todėl man tas pat, kiek Jūsų tai skaito ir/ar prenumeruoja. Jei atrodo, kad tai “paaugliškas maištas“ - gal būt, bet greičiau anomalija (man 38).

Foto - http://www.orientaltrading.com/

ką noriu, tą darau

Paskaičiau Žilvino Sadausko straipsnį “Mano gyvenimas ir darau ką noriu“, ir netilpau į komentarą su savo dvigrašiu.

“Mano gyvenimas - ką noriu, tą darau“ - taip ir yra. Kodėl turėtų būti kitaip? Todėl, kad esame sistemos dalis? Nagi nagi… Štai aš žinau esąs kelių sistemų dalimi - visuomenės ir ekosistemos. Dar buvau spaliuku, bet tai jau negalioja - amžius ne tas.

Ir kaip gi visuomenė įtakoja mūsų veiksmų laisvę, tą “ką noriu, tą darau“? Taip, ji (?) nustatė taisykles - visuomenės normas ir pagal jas parašytus įstatymus. Mes jų turime laikytis? O Jūsų kas klausė, kai tos normos kūrėsi ? O gal žinote kas konkrečiai tame dalyvavo? Ne. Vadinasi, tai yra kažkoks minios kūrinys, neturintis autoriaus ir už kurį niekas neatsako. Ir net neaišku, ar tos normos atstovauja daugumos pažiūras.

Iš visuomenės normų gimė įstatymai ir santvarka, kurie mane įkvepia ir kuriais nepaliaujamai “žaviuosi“. Aš ne savo valia esu narys visuomenės, kuri net negina savo narių. Ji net žudyt savo narių NEDRAUDŽIA - įstatymai tik sako. kas bus. jei taip padarysi… Visuomenės kūrinys - valstybė su savo valdymo struktūra - neatitinka mano poreikių. Aš ją mokesčiais maitinu, o ji manęs negina ir kaip nors kitaip neprisideda - už visas jos “paslaugas“ keleriopai sumokėjau aš pats ir mano tėvai. Gimiau be jos, už savo veiksmus atsakysiu pats, ir mirsiu savarankiškai (ar su jos pagalba - kas žino kas toms bitėms į galvą šaus, - gal niekada to sušikto šviesoforo nepastatys, kelios avarijos kasdien - tiesiai po langais ir sorry už nukrypimą).

Taigi aš ją, su visom tvarkom ir normom, vertinu kaip man primestą daiktą. O su supančiais žmonėmis bendraujame pagal savo tėvų ir pačių išsiugdytą moralę, kuri gali su visuomenės normomis ir nesutapti. Ir sentimentų, tuo labiau atsakomybės jai nejaučiu. Visuomenės atžvilgiu man viskas aišku - darau ką noriu, ji ne autoritetas. Ir šitą rašinėlį skaitote Jūs - gyvi individualūs žmonės, o ne kažkokia amorfinė substancija su krokosmečio pažiūrom ir “Marijos žemės“ koncepcija - su ja net diskutuot neišeina.

Ekosistema. Aš atiduodu kas jai priklauso (bent jau tai, ką suvalgau - dar ir perdirbu). Nesu girdėjęs, kad ji prieštarautų mano veiksmų laisvei.

Ir dar. Man atrodo, kad “su savo gyvenimu darau ką noriu“ - tai reiškia “aš prisiimu atsakomybę už savo veiksmus“, ir nesakysiu “visuomenė, sąlygos mano klaidas įtakojo“.

Neteisus?

Ateitis be laiko

Jei būčiau Dievas, “Čili“ palikčiau dėl dviejų dalykų: sumuštinių ir… leidinuko “Cukrus“. Tenepyksta “Čili“, bet čia jos reklamos laikas baigiasi.
Ir perskaičiau tame leidinyje, kad ateityje labai daug kas bus nemokama, - kaip nemokama televizija, radijas, laikraštis, programos ir dešros kasnelis Maximoje. O toliau – maistas, transportas, būstas…
Visa tai būtų aišku ir teisinga, bet ekonomikos be jokio vertės mato niekaip neįsivaizdavau. O štai čia jie ir drėbtelėjo – už viską mokėsime… savo laiku. Arba pinigais, kurie, dėl nemokamų alternatyvų bus dar brangesni.
Nori skambint (nemokamai)- klausyk reklamos.
Nustėrau. Jei viskas taip ir bus (tuo net neabejoju), vargu ar man patiks klausytis reklamos skambinant draugui, žiūrinėti įklotus prieš įsijungiant teliką ar užvedant mašiną. Aš nenoriu nešioti rūbų su reklama, nors ir Mickey Mouse nupieštas būtų… Mane jau dabar reklama purto.
Alternatyva yra – būk turtingas, viską pirksi už šlamančius. Ir laiko turės tik turtingi, visi kiti bus užsiėmę, tipo “netrukdyk, reklamą žiūriu, kitaip be vakarienės liksiu“.
Nevalgysiu tada “Čilėj“ sumuštinių, nors ir nemokamai būtų. SUSTOK, akimirka, nes tuoj tavęs neliks.

Visi žmonės yra lygūs?

Nuo pat vaikystės šalia esantis teiginys - visi žmonės, tautos, rasės yra lygios. Ar tikrai taip yra ir kuo pasireiškia jų lygybė?

Taip, visi esame žmonės, neprilausomai nuo tautos, rasės, išsilavinimo ir t.t. Tačiau tuo panašumai ir baigiasi.

Pirmiausia - ar yra biologinė žmonių lygybė? Juodaodžiai turi povilnę (todėl mūsų kirpėjos jų kirpti nemoka), Tolimųjų Rytų gyventojai neturi fermento, virškinančio pieno produktus, šiaurės tautas alkoholis veikia kitaip. Girdėjau (ne žinau), kad žydams, armėnams net medicinos diagnostika skiriasi, nes jų genofondas per tūkstantmečius išsigrynino taip, kad nukrypimų nuo normos pasiskirstymas populiacijoje yra priešingas nei kitose tautose. Amerikiečiai gydytojai juodaodžiams skiria kitus vaistus, labiau tinkančius juodaodžiams nei baltiesiems. Taigi - ar mes lygūs fiziškai?

Skirtingos tautos gyvena skirtinguose pasauliuose. Argi tai tas pat pasaulis, jei žmogus nežino kas yra sniegas? Arba kalnai? Jei valgo kitą maistą, jį supa kiti gyvūnai, medžiai, kitos žvaigždės. Kita kultūra, pasaulio suvokimas. Yra kalbų, kurių nemaža dalis nėra verčiama į kitas kalbas, t.y. pasaulio suvokimas yra kitoks. Man atrodo, akivaizdu kad tie žmonės yra skirtingi, taigi nelygūs.

Pagaliau - ar lygūs yra tos pačios tautos žmonės, kai vienas yra išsimokslinęs, pakeliavęs, apsiskaitęs ir išprusęs, o kitas visą gyvenimą gyvena nuošaliame kaime, mato tuos pat 30 kaimynų, nemoka jokios kitos kalbos, rašyti jam nereikia (nemoka), kompiuterio nematęs. Kas juos sieja? Televizija, laikraščiai (dalinai), maisto produktai ir dauginimosi metodas. Ar jie lygūs?

O vyrai ir moterys - lygūs??? (be jokios abejonės!:))

Taigi, mano manymu - žmonės nėra lygūs. Ir tautos, rasės nėra lygios. Aš nekalbu ar vieni geresni ar pranašesni už kitus - visai ne, juk nesprendžiame kuri spalva geresnė - žalia ar geltona? Jos nėra lygios, bet lygiavertės (ir visos reikalingos!). Tai gal ir žmonės yra lygiaverčiai, o ne lygūs?

Jei taip - kodėl skelbiama lygybė? Kodėl ta lygybė skiepijama visais įmanomais būdais? Ar tai tiesiog neteisinga sąvoka, o turima galvoje, kad žmonės yra lygiaverčiai, t.y. “visi mes šikniai”?

Foto šaltinis

Interneto ateitis - Semantinis tinklas

Kaip žinome, pasauliniame tinkle (www) yra begalė internetinių svetainių. Š.m. vasario mėnesį Netcraft Web Server Survey užfiksavo 108,810,358 “gyvų” svetainių, arba daugiau nei 29 milijardai (!) puslapių. O kiek dar informacijos yra įvairiose duomenų bazėse, kituose tinkluose? Daug, labai daug informacijos nėra užfiksuojama paieškos sistemų.

Atrodytų, tokioje galybėje informacijos turėtume rasti viską. Na, beveik viską. Tačiau - nerandame. Paieškos sistemoje įvedus “surask artimiausią vaikų gydytoją, kuris galėtų priimti rytoj 10-12 val”, arba “koks mano grupioko, kuris dabar dirba Klaipėdoje buhalteriu, adresas ar telefonas?”. Atspėjote - rezultato nebus. Nors visa informacija gali būti internete - gydytojų sąrašai, kontaktai, darbo laikas, klinikų adresai, universitetų studentų duomenų bazės, Sodra ir t.t. Kodėl neranda?

Priežastis interneto paradokse - tinklas padarytas kompiuteriais, bet skaitomas žmogaus. Nors kompiuteriai yra centrinė ašis interneto kūrime ir jo palaikyme, tačiau patys jie negali “suprasti” visos šios informacijos, negali skaityti, suprasti loginio ryšio ir padaryti išvadų.Dabartiniame tinkle žmogus turi kurti duomenų bazes, tinklo turinį. Jis pats turi rinkti bei interpretuoti informaciją iš atskirų puslapių po dalelę reikiamos informacijos, ją grupuoti ir daryti išvadas.

Semantinis tinklas - sekanti interneto evoliucijos stadija, - šiuos klausimus turėtų išspręsti. Prie esamos informacijos bus pridėta galybė sąvokų “žymių” - metaduomenų, kurie bus suprantami kompiuterinėms programoms. Interneto puslapiuose jie neieškos paveikslėlių, aprašymų ir viso kito, ko ieškome mes, jiems įdomu tik metaduomenys - duomenys apie kitus duomenis, kurių mes nematysime. Žinoma, nuo to kompiuteriai netaps “protingais”, tačiau turės priemones informacijai surasti, lyginti bei interpretuoti. Tai bus tinklas, skirtas ne tik žmonėms, bet ir kompiuterinėms programoms, galinčioms manipuliuoti informacija. Vizualiai jis neturėtų keistis - surinkę savo mėgstamo puslapio adresą, matysime tą patį, nors puslapio kode jau bus informacija, suprantama įvairiems įrenginiams. Perfrazuojant Timą Berners-Lee, interneto World Wide Web išradėją (ačiū Grim), šie įrankiai padės “didžiulę knygą” (dabartinis internetas) paversti į didžiulę duomenų bazę.

Tikroji Semantinio tinklo galia bus realizuota, sukūrus tinklo Agentus - programas, surenkančias informaciją iš daugelio šaltinių, ją apdorojančias ir pateikiančias išvadas kitoms programoms. Toks agentas, jums skaudant galvą, galėtų pats surasti reikiamą gydytoją, susisiekti su jo Agentu, užsirašyti į priėmimą, o gal net gauti receptą ir užsakyti vaistus, suorganizuoti jų pristatymą, perkelti Jūsų planuotą susitikimą ir su dalyvių Agentais suderinti naują laiką.

Arba duosime užduotį savo Agentui - “iškepti vištą su slyvomis dviem asmenims”. Jis greitai tinkle sužinos Jūsų viryklės modelį, tinkle ras receptus ir reikiamas viryklės funkcijas. Bet gausite pastabą - Jūsų šaldytuve nėra slyvų. Ir galimus veiksmus - reik užsakyti arba nupirkti - štai aplinkinėse parduotuvėse yra slyvų. Taip pat pateiks galimus variantus (žinoma kad iliustruotus) bei užsakymą produktams, instrukcijas, veiksmų seką. Šiuo atveju Agentas tuzine informacijos šaltinių turi atsirinkti reikalingą informaciją, ją interpretuoti ir panaudoti.

Kad žmonių kalba pateiktas tekstas turėtų prasmę ir kompiuterinėms programoms, dabartinė puslapių informacija turėtų būti susisteminta, t.y. “sužymėta” nuorodomis į Ontologijos duomenų bazes, turinčias tam tikros srities savokų visumos specifikacijas, loginių ryšų bibliotekas ir pan.. Agentas, radęs žodį “kepti”, tinkle greitai rastų puslapį, kur žodis “kepti” nukreipia į Ontologijos serverį “Maistas”, kur yra gamyba, receptai, nuoroda į serverį “Prekyba” ir t.t. Sužinotų, kad reikia vietos tinkle rasti įrenginį, siūlantį funkciją “kepimas”. Kad slyva - maisto produktas, parduodamas maisto prekių parduotuvėje (ieškok “maisto parduotuvė”), kad Pašilaičiuose jam tinka parduotuvės, esančios Laisvės prospekte, Ukmergės g ir kt., “pasitartų” su parduotuvių Agentais, kurie “apie slyvas žino geriau” ir gamintoju, kuris “pagimdė viryklę”

O toliau - dar geriau… Semantinis tinklas išeina iš virtualios aplinkos į mūsų fizinį pasaulį. Juk metaduomenys, nuorodos gali nukreipti bet kur, tame tarpe ir į įrenginius, siūlančius savo paslaugas. Todėl agentas gali žinoti, kad, suskambus telefonui, jis turi įsakyti visiems įrenginiams, turintiems funkciją “garsas”, nutildyti garsą. Arba, užrakinus duris, reikia išjungti įrenginius su paslauga “šviesa, apšvietimas”. Štai ir protingo namo koncepcija.

Pabaigai galima pasakyti, kad Semantinis tinklas prisidės prie žmonijos pažinimo evoliucijos, atsivers sunkiai suvokiami informacijos klodai. Bus daug paprasčiau ne tik rasti informaciją bei ją apdoroti, bet ir naudotis kitų žmonių pasiekimais, nedubliuoti vieni kitų darbo.

Šaltiniai:
Semantic web - pdf
How Stuff works
foto

Šypsenos detektorius

Japonai (Omron Corp.) eilinį kartą “iškepė” keistą įrankį - programą, kuri nustato ar žmogus juokiasi/šypsosi.

Atrodytų tokia programa visai nereikalinga, tačiau - ją galima panaudoti skaitmeniniuose fotoaparatuose - jie lauktų, kol visi matymo lauke esantys žmonės nusišypsotų, ir tik tada juos nufotografuotų.

Žinoma, galimos ir nenumatytos problemos - programa gali neatpažinti “netikros” šypsenos. Tiesa, kūrėjai to netikrino. Ir gerai padarė - manęs pozuojant nenufotografuotų :)

Nuotraukos šaltinis.

Programinė įranga smegenims

Šis sąrašas skirtas mano Draugui (Tu suprasi, kad tai tau).

1. Miloradas Pavičius - serbų rašytojas. Sakoma, kad tai geriausias pasakotojas nuo Homero laikų. Sutinku. Gaila nemačiau vertimo į lietuvių kalbą, skaitau rusiškai. Negliu išskirt nei vienos knygos - JOS VISOS TOBULOS. Ir visas sunku skaityti - per daug idėjų greitam skaitymui. Ir nėra su kuo palyginti - TOKIŲ DAUGIAU NĖRA (subjektyvu, tiesa?). Ir dar - taip rašyt galima tik ko nors parūkius, bet jis rūko pypkę… Kiekvienoje knygoje idėjų dar 10-čiai. Online paskaityti (rusiškai) galima čia.
2. Karlosas Kastaneda. Net nežinau ką pasakyti, nebent tai, kad reikia skaityti visas (10) jo knygų, - esmė prasideda nuo 5-osios.
3. Viktor Suvorov. Rusų žvalgybininkas, pabėgęs į Angliją ir gyvybę išsigelbėjęs, parašęs knygą “Akvarium”. Vėliau sekė analitinės knygos apie SSSR istoriją, jos veikėjus. “Akvariumas” ir “Denj M” - knygos, pakeitusios mano požiūrį į istoriją ir politiką. Jų dėka supratau, kad pasaulyje buvo žmonių, kurie tikrai norėjo jį pakeisti, kad visiems būtų gerai. Ir galėjo dėl to dirbti, dirbti 24/7/365. Bet to neužteko. Dėl to ir buvo sunaikinti, jų darbai sunaikinti, vardai apdrėbti, jie vadinami budeliais, sadistais, iškrypėliais. Online (rus.)
4. Marijo Pjuzo - “Krikštatėvis” - mėgstu tą pragmatišką požiūrį ir logiką.
5. Grehemas Greenas - “Tylusis Amerikietis”. Knyga apie nieką, apie būseną, laikinumą ir dabarties pojūtį. Online (rus)
6. E.Hemingvėjus - “Kam skambina varpai”. “Todėl neklausk kam skambina varpai, - jie skamba tau…” (matyt netiksli citata)
8. Rolf Jensen - “Dream Society” - kas laukia visuomenės? Puiki knyga. Po informacinės visuomenės ateis Svajotojų bendruomenė, kurios apraiškos matosi jau šiandien. Žaviuosi žmonių sugebėjimu numatyti ateitį. Beje, ją galima paskaityti online.
7. F.Kotleris, “Osnovy Marketinga” (rus.) - geriausias ir labiausiai įsiminęs vadovėlis. Gaila, kad gerų paskolintų knygų žmonės negrąžina.
8. E.M.Remarkas
9. Patrick Süskind -”Kvepalai”, Alesandras Bariko - “Šilkas” - tai neįprastos knygos.
10. F.Beigbederis - 14.95 eur.

Gerų knygų knygyne nerasi, internete neperskaitysi. Jos teisiog ateina, jas kažkas pasiūlo, jos pastebimos netyčia. Joms tiesiog ateina laikas.. Kuri bus sekanti, parodysianti pasaulį kitu kampu?

Raketa

Studijavome mes katakombose. Kartą bėgu per lauką į kitą auditoriją, pakeliui padariau sysiu tarp rūbų rūbinėj. Po to linksmai laukais žingsniavom, tik… staiga atskrido tikra raketa. Mes, aišku, sugriuvom žemėn. O ji dar pasivartė, pasivartė ir iššovė – taip gerai lėkė, pro medžius kiaurai. Mes su Kaziu pašokom, abu laimingi (kad gyvi) susidaužėm ledo bokalais. Tada iškilmingai sakau „Už tai, kad pimpalo nenunešė!“. Su mumis buvo dar kažkokia rusų porelė, jiems mano „tostas“ patiko, į raketą dėmesio nekreipė.

Internetas gali būti gražus

Esu “sukalęs” kelis interneto puslapius - ech nepaprastas žygdarbis to nemokančiam daryti skeltanagiui. Gal tik man taip atrodo, bet daugelis puslapių, ne tik lietuviškų, atrodo ne tai kad klaikiai, bet be fantazijos visai. O juk čia, inete mes gyvenam…

Todėl džiaugiasi širdis gražią kūrybą matant. Taip ir nustėrau pamatęs kelis Incito puslapius. Pasigrožėkite patys:

www.ardi.lt
www.gijota.lt
www.alina.lt
www.mantijos.lt

Žinoma, tai yra reklama. “Word of mouth” tipo - kaip nepareklamuosi kokybės…

Eksperimentai tęsiasi

, SimpyMepis

Esu beždžionė - tiek pagal horoskopą, tiek pagal veidrodį. Taip ir elgiuosi - man įdomu viskas, kas nauja. Linuxe sėdžiu irgi dalinai dėl naujumo - kas dieną vis naujiena.

Kad būčiau visada pasiruošęs naujienoms, savo diską padalinau į tris nevienodas dalis bei dar vieną visai nevienodą - dvi dalys skirtingoms operacinėms sistemoms (11 ir 20 GB), 85 GB savo dokumentams ir panašiai, ir dar kažkiek mažai palikau “swap” - čia vieta, kur Linux’o kernelis, neturėdamas vietos RAM atminty, trumpam pasideda savo žaislus. Tokia sistemą pasidariau po metų Linux’o kančių. Patogu - vienoje vietoje prisidirbi, pabėgi į kitą. Pataisai - grįžti. Naujienas yra kur suinstaliuot, nekeliant nustatymų, dokumentų ir t.t. - patogu.

Šiaip normalūs žmonės vienoje dalyje padeda Windows’us, bet ne aš - neturiu Windows disko, o ir purto juos prisiminus… Taigi pas mane pastoviai gyvena Ubuntu ir dar vienas Linuxas, priklausomai nuo vėjo krypties.

Ubuntu išleido naują versiją - Gutsy Gibon, arba 7.10, kuri man labai patinka. Tačiau, nenorėdamas abiejose OS skirtose dalyse turėti Ubuntu, atsisiunčiau ir suinstaliavau SimplyMepis.

SimplyMepis naudoja Ubuntu/Debian programų paketus, todėl programose didelių skirtumų ar stebuklų neradau. Tačiau radau kelis kitokius, mano manymu, svarbius skirtumus:

1. Su tuo pačiu KDE SimplyMepis man veikia pastebimai greičiau nei Ubuntu, Fedora, Suse (kitus distributyvus bandžiau jau seniai - viskas galėjo pasikeisti), nors savo svetainėje apie greitį jie nieko nesako.

2. Suinstaliavau SimplyMepis per 12 minučių - tai yra mano ir SimplyMepis rekordas Unixų šalyje, net pagalvojau kad kažkas ne taip… Ir kraunasi gerokai greičiau. (Ubuntu - apie 30 min + visi atnaujinimai, Fedora - 40-45 min, Suse - dar ilgiau)

3. Su šiuo Linux distributyvu kol kas nereikėjo žaisti, kad jis veiktų - grojo ir mp3, ir wma, rodo avi, dvd. Iškart yra teisingai įdėta Java, Flash. Žodžiu, man - tai pirma Linux versija, kurios nereikėjo tiuninguoti. Taip sutaupiau dar apie valandą (kol atsimeni ko reikia, randi, parsisiunti/įsidiegi). Tą patį esu girdėjęs ir apie Freespire, kurio dar neišbandžiau.

4. SimplyMepis turi galimybę instaliuotis ir krautis iš USB disko - nežinau kaip man tai pritaikyti, bet smagu vistiek.

5. Pagrindinis minusas - pats automatiškai neranda USB disko.

Išvada - stabili ir patikima Linux versija. Dabar, progai pasitaikius, draugams siūlysiu pabandyti SimplyMepis, ne Ubuntu… Vienas minusas - na negražus man KDE, negražus. Tačiau - funkcionalus, neužilgo 4 versija bus - graži… ;)

Pastaba: Įdiegus drauge su Ubuntu, po to Ubuntu nepasileido, nes Mepis pakeitė /home dalies (partition, kur mano dokumentai sudėti) UUID. Ubuntu fstab’e teko nurodyti, kad fsck neskanuotų Mepis particijos.

Daugiau su Debianais matyt neeksperimentuosiu kurį laiką. Ką čia dar pabandžius???