Klausimėlis

Kadangi mano paties atsakymas į elementarų klausimą man buvo atradimas - paklausiu ir jūsų:

Kokius tris gerus darbus atliko p.V. Adamkus, būdamas Lietuvos prezidentu? (Reikia konkrečių atsakymų):

1. (vieta jūsų atsakymui)
2. (vieta jūsų atsakymui)
3. (vieta jūsų atsakymui)

Prisipažinimas:

Gėda pasakyti, bet nesugebėjau atsakyti. Todėl paklausiau kelių pažįstamų žmonių. Surprise - NEI VIENAS jų taip pat neatsakė! Jei žinote - apšvieskite. Jei ne - kaip manote, kodėl politikai, kuriems negalime priskirti kokių nors konkrečių nuopelnų, randasi populiarumo reitingų viršūnėje? Kalbu ne apie p. Adamkų, o apie principą - tas pat galioja ir kitiems žinomiems politikams.

Mintis apmastymui - gal populiarumas ir pripažinimas neturi nieko bendro su konkrečia veikla ir darbais? Tai paaiškintų faktą, kad rinkimuose renkame personalijas (išvaizda, sugebėjimas nenusišnekėti ir neapsivogti), o ne jų sugebėjimą atlikti konkrečias funkcijas. Gal todėl išrinktieji nepateisina lūkesčių - jie tiesiog “moka gerai atrodyti, kalbėti ir atstovauti“, tačiau nesugeba dirbti?

P.S. nerašykit “nežinai-nerašyk“ (žinau kad nežinau!), nepolitikuoju - tiesiog noriu suprasti reiškinį ir patikrinti prielaidą. :)

Foto šaltinis - http://www.businessinnovationinsider.com/2006/03/26-week/

Nuo karų - prie darbų!

Netinka man tie neskelbti “karai keliuose“ ir idiotiškos “reklamos“ ta tema. Turiu kelis pasiūlymus:

1. 2006 metais užfiksuotos 6658 autoavarijos. 10-15 proc. avarijų sukelia neblaivūs vairuotojai. Vietoj kalbų apie alkoholio branginimą, baudų ir policijos patrulių skaičiaus didinimą, gal geriau inicijuoti alkotesterių privalomą įrengimą transporto priemonėse (pripūtei - ir neužvesi mašinos). Mano supratimu - net valstybės lėšomis finansuojant, tai būtų naudinga. Vieneto kaina - apie 300-350 Lt. Pasaulyje jų yra nemažai, pvz čia, čia. Ir Lietuvoje atsirastų kas juos pagamintų.

2. Užvažiavimas ant pėsčiojo - 33 proc. Nuojauta kužda, kad pėsčiųjų NIEKAS netraiško specialiai. Taigi, vietoj absurdiškos reklamos, reiktų pasidomėti gatvių apšvietimu, pėsčiųjų perėjų įranga - papildomu apšvietimu, mirksinčiais specialiais ar papildomais šviesoforais, “gulinčiais policininkais“ arba pėsčiųjų viadukais. Galų gale - kelio netaisysi prieš perėjas - niekas neįsibėgės (marazmatiška idėja, bet pigi ir veiksminga :))))

3. Tą “Karą keliuose“ reiktų užbaigti arba švelniai pervadinti. Šizofrenija yra gydoma, o pliurpalų apie KARĄ, kurio nėra, kitaip ir nepavadinsi. Kažkas bloge teisingai pastebėjo - liguistos fantazijos kartais išsipildo.

Foto šaltinis - http://mitsymoto.spaces.live.com/blog/

Dingt tai dingo, bet ar buvo?

Pasaulis yra virtualus. Gal būt ir aš, ir tu esi toks pat. Virtualu - tai “nerealu“, “pseudo“, tačiau atrodo kaip tikra. Kad tu, akiniuotas blogų skaitytojas, esi nerealus - tą aš žinau tikrai. Tu egzistuoji teoriškai, kartais palikdamas pėdsaką komentaro pavidalu.

O aš ar realus? Taip, egzistuoju Jūsų monitoriuje ar atmintyje. Mano realybė - tai pasaulis, kuris dingsta akimirksniu, tapdamas praeitimi. O ji … ji nėra tikra - tai vėlgi tik atsiminimai, šįkart mano galvoje. Jei nesutikau žmogaus, manęs nefilmavo apsaugos kameros ar dar kas nors - aš beveik neturiu jokio įrodymo, kad vakar vaikščiojau parke, kad “vakar“ buvo ir aš pats buvau. Atsukti vaizdo taip pat negaliu.

Nežinau kaip Jūs, o aš turiu atsiminimų iš ten, ką vadinu “seniai seniai, net nežinau kada ir kur“. Iš to laikotarpio pažįstamų nebeturiu ir viskas, kas buvo - saugoma tik atmintyje, kartais pojūčio, vaizdo, kvapo forma. Ar tai išvis egzistavo? O gal sapnavau? Štai pritrūks vitaminų, užmiršiu vakar dieną, ir nugarmės viskas, kas ten buvo, drauge su brangiais skaitytojais. Kur dingsta pasaulis, kurį pamiršau? Taip taip, kur dingo 2003.06.12???. Juk tikrai neatsimenu. Tos dienos nebėra, o gal ir nebuvo. “Manyčiau taip“ (Mikė Pukuotukas).

Išvada - aš esu tik akys, akiniai, Jūsų nepatikima atmintis ir mano paties atsiminimų dėžutė. Negana to, dėžutės - ne guminės, veikia šiukšliadėžės principas - norint įdėti, - reikia kažką išmesti.

Atsimename tai, ką galime atsiminti, mums gerėjant ir atsiminimai “gražėja“. Ir turime “pagrąžintą“ praeitį, kuria ir tikime. Kaip tada žinoti, kas iš tiesų buvo vakar, prieš metus? Kas iš tikrųjų vyksta dabar? Ar tai, kas liko, turi ką nors bendra su tuo, ko nebėra? Ar praeitis - tai mūsų “pageidavimų koncertas“? Manyčiau taip.

Ir aš toks, su virtualia nufiltruota ir pafotošopinta praeitimi - ne vienas. Tas pat vyksta su mūsų visų bendra ir nemokama istorija. Jos, tikrosios, net hipnoze neatkursi. Ji rašoma ir vėl perrašoma, naujienos po 2-jų minučių tampa interpretacijomis, paskalomis ir adaptacijomis “santa barbaros“ žiūrovams. Neburnoju, bet objektyvumo matyt ir būti negali - skirtingos akys ir mato skirtingai.

Tačiau spėju, kad praeities originalo nėra - jos atvaizdas toliau KINTA mūsų galvose. Net ją fiksuojant raštu, vaizdu ar garsu - vistiek kinta. Antrąkart skaitant - visada perskaitau kažką kito, nei pirmąkart. Antras atsiminimas - kitoks nei pirmasis. Gal todėl mėgstama drauge prisiminti gerus laikus - nes visi saugom skirtingas interpretacijas?

Kodėl taip yra - gal mes Praeitį keičiame savo supratimu apie ją? Kaip kad laivas keičia vandens paviršių laivagalyje… O kas, jei apie vakar negalvotume? Taip, vakar tada nebebūtų.

Mano šiandieninė versija - tikrojo “aš“ nėra, tėra virtuali atmintis. Ir - “čia ir dabar“. Gal teisūs budistai, Kastaneda, sakydami, kad pasaulį reikia “sustabdyti“, sustabdant mintis - tik tada jį suvoksime teisingai ir praeitį galėsime pamatyti, tiesiog ją atkurdami - be atminties?

Suvėliau čia labai. Gali būti, kad Jūs perskaitysite visai ne tai, ką parašiau. Galima paskaityti iš kito galo, arba kita akimi, tačiau nežinau ar padės. Beje, tarp eilučių nieko nerašiau, taigi ten nieko neturėtų būti. Geros nakties :)

Foto šaltinis

Visuomenė - tai (tik) grandinės

Gali būti tęsinys. Tada pradžia eilės tvarka - Žilvinas Sadauskas, aš ir scania gti…

Aš - ne visuomenė, ir visuomenė - tai ne aš. Mes ne tapatūs, ne lygūs ir ne lygiaverčiai. Tik pasaulis mūsų tas pat. Ji gyvena pagal savo taisykles, o aš - pagal savo sąžinę. Galima priimti jos tvarką ir normas kaip savo, gyventi su “ką žmonės pagalvos?“, galvoti, jog visuomenės normos = tavo moralė ir sąžinė. Bet, pasikeitus visuomenei, ar papuolus į kitą - keisi sąžinę? Ar nuomonės keitimo užteks?

Visuomenę galima tik pripažinti. Ir likti su savo laisve, sąžine ir teise rinktis. Daryt “kaip sako“, ar “kaip noriu“, bukai klausyt “ką sako“ ar galvoti pačiam?. Pastaruoju atveju prisiimi ir Atsakomybę už savo veiksmus, nesvarbu ar jie atitinka visuotines normas ir įstatymus. Atpirkimo ožys irgi yra - tai tu.

Sau tą klausimą išspręndžiau seniai, kai visuomenės interesai susikirto su manaisiais. Sovietmečio armijoje, antraisiais metais, norėdamas naudotis sistemos “privilegijomis“, turėjai brutaliai engti kitus, ir sistema to reikalavo ir skatino. Didžioji dauguma tai priima vos ne su džiaugsmu - privilegijos dalykas malonus, o legalus smurtas kai kam net malonus. Visada gali rinktis – arba priimi tos visuomenės normas, arba lieki su savo sąžine, gal net be privilegijų. Laikinai. Grįžęs namo gali “pamiršti“ tą realybės šou ir savo “žygdarbius“.

Matyt visada patogu ir labai praktiška vadovautis ne savo normomis – tu visada būsi teisus, tu neliksi vienas lauke karys, tavęs nespardys “savi“ vaikinai. O tavo paties pasaulis – juk jo niekas nemato, taigi kam svarbu kad jį mėšlinais batais patryptas…

O iš kur tos visuomenės normos? Man atrodo, kad jos kuriasi kaip ir visuomenės nuomonė - žiniasklaidos darbas keisti “nuomonę“ kaip Windows atnaujinimus - pagal “visuomenės“ poreikį. O žmonės tiesiog priima SKELBIAMAS visuomenės normas ir “visuomenės nuomonę“ kaip savo. Vakar nereikėjo elektrinės - šiandien reikia, vakar norėjom euro - šiandien ne. Vakar pirkom Gripex, ryt - Tripex, čia jau kaip telikas pareklamuos. Parodo “gerų filmų“ - ir siunčiam Youtube kaip kaime žmogus šūdą valgo. Pagalvoju - jei filmų nebūtų, ar žinotų 12 metų pypliai kaip žmogų papjaut - juk net širdies vietos kūne nerastų…

Taip žmogus ir susiurbia “visuomenės nuomonę“, normas, pažiūras ir visa kita - vien dėl to, kad telikui mastymo funkcijas perleido. Valstybei, arba valdžios narkomanams tai būtina, kitaip nesuvaldysi. Ir to negana - reikia, kad vieningi nebūtume. Todėl gatvėje, su kaimynais, darželyje ir baseine mes draugiški ir paslaugūs, visai ne žvėrys. O darbe - “tau dar atlyginimą 50 Lt kelti??? Juk jau 800 Lt gauni!!!“. Taigi visuomenė - su “instaliuojama“ nuomone, visi visiem priešai. Ko daugiau reikia?

Neprisitaikiusiems (suprask - savo galva galvojantiems ir išsišokantiems) - panieka ir “visuomenės moralė“. Moralės, normų ir kitų gėrybių sergėtojams - santykinė ramybė, telikas ir “daug dirbsi, visuomenei naudingas būsi - tavo vaikai užaugę net Prezidentu gali tapti“. O tuo tarpu vaikai gatvėj mafijozus žaidžia, jais tapti norėtų - filme matė.

Turbūt taip ir turi būti - pagal Darviną evoliucija atsirinks geriausiai prisitaikiusius. Būtent juos - jie turi daugiau šansų išlikti. Bet tikėti visuomene, tokiais žmogiukais man neišeina - kurioj pusėj būsi tu, kai pasaulis apsivers?

Gyvenimo dekoracijos - visuomenė, gyvenama vieta, įstatymai ir moralės normos gali kisti, ir labai greitai. Tik mūsų sąžinė yra su mumis. Todėl ir sakau - darau, ką noriu, tai mano gyvenimas. Su dekoracijomis tenka žaisti, dažnai nusileisti, kartais net apgauti. Tačiau, nors ir tektų nugarą lenkti (katės viduj nagais drasko) - bent jau žinai, kad kito kelio neradai.

Darau kaip noriu - rizikinga. Vaikams nereik sakyti, kaip su degtukais žaisti – santvarka, visuomenė, tauta - galingi dariniai, suvėžins ir nepastebės. Kad liksi nesuprastas, balta varna, “vasaros nematęs“ - garantuoju, žinau žmonių net grotas mačiusių. Tokiam labiau pasiseks, jei tyla bus draugas. Jei žmogus, pabandę suprasti tave, o ne atitikimą “žmogaus“ klišei - tau sekasi, (Teleloto jau nebepirk) - į tą patį medį žaibas dukart netrenkia.

Ir turiu aš viltį, kad yra tokių, kur “dėjo“ ant visų normų ir visuomenių, tačiau turi pakankamai proto dvigubą žaidimą žaisti - visuomenė laiminga, o darau ką noriu. Lenkiu galvą - jie turi šansą Darvinu pasinaudoti.

P.S. Man nesvarbu, ar Tau tai patiko, - tai tik “ką žmonės pasakys“. Gal todėl man tas pat, kiek Jūsų tai skaito ir/ar prenumeruoja. Jei atrodo, kad tai “paaugliškas maištas“ - gal būt, bet greičiau anomalija (man 38).

Foto - http://www.orientaltrading.com/

ką noriu, tą darau

Paskaičiau Žilvino Sadausko straipsnį “Mano gyvenimas ir darau ką noriu“, ir netilpau į komentarą su savo dvigrašiu.

“Mano gyvenimas - ką noriu, tą darau“ - taip ir yra. Kodėl turėtų būti kitaip? Todėl, kad esame sistemos dalis? Nagi nagi… Štai aš žinau esąs kelių sistemų dalimi - visuomenės ir ekosistemos. Dar buvau spaliuku, bet tai jau negalioja - amžius ne tas.

Ir kaip gi visuomenė įtakoja mūsų veiksmų laisvę, tą “ką noriu, tą darau“? Taip, ji (?) nustatė taisykles - visuomenės normas ir pagal jas parašytus įstatymus. Mes jų turime laikytis? O Jūsų kas klausė, kai tos normos kūrėsi ? O gal žinote kas konkrečiai tame dalyvavo? Ne. Vadinasi, tai yra kažkoks minios kūrinys, neturintis autoriaus ir už kurį niekas neatsako. Ir net neaišku, ar tos normos atstovauja daugumos pažiūras.

Iš visuomenės normų gimė įstatymai ir santvarka, kurie mane įkvepia ir kuriais nepaliaujamai “žaviuosi“. Aš ne savo valia esu narys visuomenės, kuri net negina savo narių. Ji net žudyt savo narių NEDRAUDŽIA - įstatymai tik sako. kas bus. jei taip padarysi… Visuomenės kūrinys - valstybė su savo valdymo struktūra - neatitinka mano poreikių. Aš ją mokesčiais maitinu, o ji manęs negina ir kaip nors kitaip neprisideda - už visas jos “paslaugas“ keleriopai sumokėjau aš pats ir mano tėvai. Gimiau be jos, už savo veiksmus atsakysiu pats, ir mirsiu savarankiškai (ar su jos pagalba - kas žino kas toms bitėms į galvą šaus, - gal niekada to sušikto šviesoforo nepastatys, kelios avarijos kasdien - tiesiai po langais ir sorry už nukrypimą).

Taigi aš ją, su visom tvarkom ir normom, vertinu kaip man primestą daiktą. O su supančiais žmonėmis bendraujame pagal savo tėvų ir pačių išsiugdytą moralę, kuri gali su visuomenės normomis ir nesutapti. Ir sentimentų, tuo labiau atsakomybės jai nejaučiu. Visuomenės atžvilgiu man viskas aišku - darau ką noriu, ji ne autoritetas. Ir šitą rašinėlį skaitote Jūs - gyvi individualūs žmonės, o ne kažkokia amorfinė substancija su krokosmečio pažiūrom ir “Marijos žemės“ koncepcija - su ja net diskutuot neišeina.

Ekosistema. Aš atiduodu kas jai priklauso (bent jau tai, ką suvalgau - dar ir perdirbu). Nesu girdėjęs, kad ji prieštarautų mano veiksmų laisvei.

Ir dar. Man atrodo, kad “su savo gyvenimu darau ką noriu“ - tai reiškia “aš prisiimu atsakomybę už savo veiksmus“, ir nesakysiu “visuomenė, sąlygos mano klaidas įtakojo“.

Neteisus?

Ateitis be laiko

Jei būčiau Dievas, “Čili“ palikčiau dėl dviejų dalykų: sumuštinių ir… leidinuko “Cukrus“. Tenepyksta “Čili“, bet čia jos reklamos laikas baigiasi.
Ir perskaičiau tame leidinyje, kad ateityje labai daug kas bus nemokama, - kaip nemokama televizija, radijas, laikraštis, programos ir dešros kasnelis Maximoje. O toliau – maistas, transportas, būstas…
Visa tai būtų aišku ir teisinga, bet ekonomikos be jokio vertės mato niekaip neįsivaizdavau. O štai čia jie ir drėbtelėjo – už viską mokėsime… savo laiku. Arba pinigais, kurie, dėl nemokamų alternatyvų bus dar brangesni.
Nori skambint (nemokamai)- klausyk reklamos.
Nustėrau. Jei viskas taip ir bus (tuo net neabejoju), vargu ar man patiks klausytis reklamos skambinant draugui, žiūrinėti įklotus prieš įsijungiant teliką ar užvedant mašiną. Aš nenoriu nešioti rūbų su reklama, nors ir Mickey Mouse nupieštas būtų… Mane jau dabar reklama purto.
Alternatyva yra – būk turtingas, viską pirksi už šlamančius. Ir laiko turės tik turtingi, visi kiti bus užsiėmę, tipo “netrukdyk, reklamą žiūriu, kitaip be vakarienės liksiu“.
Nevalgysiu tada “Čilėj“ sumuštinių, nors ir nemokamai būtų. SUSTOK, akimirka, nes tuoj tavęs neliks.

Visi žmonės yra lygūs?

Nuo pat vaikystės šalia esantis teiginys - visi žmonės, tautos, rasės yra lygios. Ar tikrai taip yra ir kuo pasireiškia jų lygybė?

Taip, visi esame žmonės, neprilausomai nuo tautos, rasės, išsilavinimo ir t.t. Tačiau tuo panašumai ir baigiasi.

Pirmiausia - ar yra biologinė žmonių lygybė? Juodaodžiai turi povilnę (todėl mūsų kirpėjos jų kirpti nemoka), Tolimųjų Rytų gyventojai neturi fermento, virškinančio pieno produktus, šiaurės tautas alkoholis veikia kitaip. Girdėjau (ne žinau), kad žydams, armėnams net medicinos diagnostika skiriasi, nes jų genofondas per tūkstantmečius išsigrynino taip, kad nukrypimų nuo normos pasiskirstymas populiacijoje yra priešingas nei kitose tautose. Amerikiečiai gydytojai juodaodžiams skiria kitus vaistus, labiau tinkančius juodaodžiams nei baltiesiems. Taigi - ar mes lygūs fiziškai?

Skirtingos tautos gyvena skirtinguose pasauliuose. Argi tai tas pat pasaulis, jei žmogus nežino kas yra sniegas? Arba kalnai? Jei valgo kitą maistą, jį supa kiti gyvūnai, medžiai, kitos žvaigždės. Kita kultūra, pasaulio suvokimas. Yra kalbų, kurių nemaža dalis nėra verčiama į kitas kalbas, t.y. pasaulio suvokimas yra kitoks. Man atrodo, akivaizdu kad tie žmonės yra skirtingi, taigi nelygūs.

Pagaliau - ar lygūs yra tos pačios tautos žmonės, kai vienas yra išsimokslinęs, pakeliavęs, apsiskaitęs ir išprusęs, o kitas visą gyvenimą gyvena nuošaliame kaime, mato tuos pat 30 kaimynų, nemoka jokios kitos kalbos, rašyti jam nereikia (nemoka), kompiuterio nematęs. Kas juos sieja? Televizija, laikraščiai (dalinai), maisto produktai ir dauginimosi metodas. Ar jie lygūs?

O vyrai ir moterys - lygūs??? (be jokios abejonės!:))

Taigi, mano manymu - žmonės nėra lygūs. Ir tautos, rasės nėra lygios. Aš nekalbu ar vieni geresni ar pranašesni už kitus - visai ne, juk nesprendžiame kuri spalva geresnė - žalia ar geltona? Jos nėra lygios, bet lygiavertės (ir visos reikalingos!). Tai gal ir žmonės yra lygiaverčiai, o ne lygūs?

Jei taip - kodėl skelbiama lygybė? Kodėl ta lygybė skiepijama visais įmanomais būdais? Ar tai tiesiog neteisinga sąvoka, o turima galvoje, kad žmonės yra lygiaverčiai, t.y. “visi mes šikniai”?

Foto šaltinis

Interneto ateitis - Semantinis tinklas

Kaip žinome, pasauliniame tinkle (www) yra begalė internetinių svetainių. Š.m. vasario mėnesį Netcraft Web Server Survey užfiksavo 108,810,358 “gyvų” svetainių, arba daugiau nei 29 milijardai (!) puslapių. O kiek dar informacijos yra įvairiose duomenų bazėse, kituose tinkluose? Daug, labai daug informacijos nėra užfiksuojama paieškos sistemų.

Atrodytų, tokioje galybėje informacijos turėtume rasti viską. Na, beveik viską. Tačiau - nerandame. Paieškos sistemoje įvedus “surask artimiausią vaikų gydytoją, kuris galėtų priimti rytoj 10-12 val”, arba “koks mano grupioko, kuris dabar dirba Klaipėdoje buhalteriu, adresas ar telefonas?”. Atspėjote - rezultato nebus. Nors visa informacija gali būti internete - gydytojų sąrašai, kontaktai, darbo laikas, klinikų adresai, universitetų studentų duomenų bazės, Sodra ir t.t. Kodėl neranda?

Priežastis interneto paradokse - tinklas padarytas kompiuteriais, bet skaitomas žmogaus. Nors kompiuteriai yra centrinė ašis interneto kūrime ir jo palaikyme, tačiau patys jie negali “suprasti” visos šios informacijos, negali skaityti, suprasti loginio ryšio ir padaryti išvadų.Dabartiniame tinkle žmogus turi kurti duomenų bazes, tinklo turinį. Jis pats turi rinkti bei interpretuoti informaciją iš atskirų puslapių po dalelę reikiamos informacijos, ją grupuoti ir daryti išvadas.

Semantinis tinklas - sekanti interneto evoliucijos stadija, - šiuos klausimus turėtų išspręsti. Prie esamos informacijos bus pridėta galybė sąvokų “žymių” - metaduomenų, kurie bus suprantami kompiuterinėms programoms. Interneto puslapiuose jie neieškos paveikslėlių, aprašymų ir viso kito, ko ieškome mes, jiems įdomu tik metaduomenys - duomenys apie kitus duomenis, kurių mes nematysime. Žinoma, nuo to kompiuteriai netaps “protingais”, tačiau turės priemones informacijai surasti, lyginti bei interpretuoti. Tai bus tinklas, skirtas ne tik žmonėms, bet ir kompiuterinėms programoms, galinčioms manipuliuoti informacija. Vizualiai jis neturėtų keistis - surinkę savo mėgstamo puslapio adresą, matysime tą patį, nors puslapio kode jau bus informacija, suprantama įvairiems įrenginiams. Perfrazuojant Timą Berners-Lee, interneto World Wide Web išradėją (ačiū Grim), šie įrankiai padės “didžiulę knygą” (dabartinis internetas) paversti į didžiulę duomenų bazę.

Tikroji Semantinio tinklo galia bus realizuota, sukūrus tinklo Agentus - programas, surenkančias informaciją iš daugelio šaltinių, ją apdorojančias ir pateikiančias išvadas kitoms programoms. Toks agentas, jums skaudant galvą, galėtų pats surasti reikiamą gydytoją, susisiekti su jo Agentu, užsirašyti į priėmimą, o gal net gauti receptą ir užsakyti vaistus, suorganizuoti jų pristatymą, perkelti Jūsų planuotą susitikimą ir su dalyvių Agentais suderinti naują laiką.

Arba duosime užduotį savo Agentui - “iškepti vištą su slyvomis dviem asmenims”. Jis greitai tinkle sužinos Jūsų viryklės modelį, tinkle ras receptus ir reikiamas viryklės funkcijas. Bet gausite pastabą - Jūsų šaldytuve nėra slyvų. Ir galimus veiksmus - reik užsakyti arba nupirkti - štai aplinkinėse parduotuvėse yra slyvų. Taip pat pateiks galimus variantus (žinoma kad iliustruotus) bei užsakymą produktams, instrukcijas, veiksmų seką. Šiuo atveju Agentas tuzine informacijos šaltinių turi atsirinkti reikalingą informaciją, ją interpretuoti ir panaudoti.

Kad žmonių kalba pateiktas tekstas turėtų prasmę ir kompiuterinėms programoms, dabartinė puslapių informacija turėtų būti susisteminta, t.y. “sužymėta” nuorodomis į Ontologijos duomenų bazes, turinčias tam tikros srities savokų visumos specifikacijas, loginių ryšų bibliotekas ir pan.. Agentas, radęs žodį “kepti”, tinkle greitai rastų puslapį, kur žodis “kepti” nukreipia į Ontologijos serverį “Maistas”, kur yra gamyba, receptai, nuoroda į serverį “Prekyba” ir t.t. Sužinotų, kad reikia vietos tinkle rasti įrenginį, siūlantį funkciją “kepimas”. Kad slyva - maisto produktas, parduodamas maisto prekių parduotuvėje (ieškok “maisto parduotuvė”), kad Pašilaičiuose jam tinka parduotuvės, esančios Laisvės prospekte, Ukmergės g ir kt., “pasitartų” su parduotuvių Agentais, kurie “apie slyvas žino geriau” ir gamintoju, kuris “pagimdė viryklę”

O toliau - dar geriau… Semantinis tinklas išeina iš virtualios aplinkos į mūsų fizinį pasaulį. Juk metaduomenys, nuorodos gali nukreipti bet kur, tame tarpe ir į įrenginius, siūlančius savo paslaugas. Todėl agentas gali žinoti, kad, suskambus telefonui, jis turi įsakyti visiems įrenginiams, turintiems funkciją “garsas”, nutildyti garsą. Arba, užrakinus duris, reikia išjungti įrenginius su paslauga “šviesa, apšvietimas”. Štai ir protingo namo koncepcija.

Pabaigai galima pasakyti, kad Semantinis tinklas prisidės prie žmonijos pažinimo evoliucijos, atsivers sunkiai suvokiami informacijos klodai. Bus daug paprasčiau ne tik rasti informaciją bei ją apdoroti, bet ir naudotis kitų žmonių pasiekimais, nedubliuoti vieni kitų darbo.

Šaltiniai:
Semantic web - pdf
How Stuff works
foto

Šypsenos detektorius

Japonai (Omron Corp.) eilinį kartą “iškepė” keistą įrankį - programą, kuri nustato ar žmogus juokiasi/šypsosi.

Atrodytų tokia programa visai nereikalinga, tačiau - ją galima panaudoti skaitmeniniuose fotoaparatuose - jie lauktų, kol visi matymo lauke esantys žmonės nusišypsotų, ir tik tada juos nufotografuotų.

Žinoma, galimos ir nenumatytos problemos - programa gali neatpažinti “netikros” šypsenos. Tiesa, kūrėjai to netikrino. Ir gerai padarė - manęs pozuojant nenufotografuotų :)

Nuotraukos šaltinis.

Programinė įranga smegenims

Šis sąrašas skirtas mano Draugui (Tu suprasi, kad tai tau).

1. Miloradas Pavičius - serbų rašytojas. Sakoma, kad tai geriausias pasakotojas nuo Homero laikų. Sutinku. Gaila nemačiau vertimo į lietuvių kalbą, skaitau rusiškai. Negliu išskirt nei vienos knygos - JOS VISOS TOBULOS. Ir visas sunku skaityti - per daug idėjų greitam skaitymui. Ir nėra su kuo palyginti - TOKIŲ DAUGIAU NĖRA (subjektyvu, tiesa?). Ir dar - taip rašyt galima tik ko nors parūkius, bet jis rūko pypkę… Kiekvienoje knygoje idėjų dar 10-čiai. Online paskaityti (rusiškai) galima čia.
2. Karlosas Kastaneda. Net nežinau ką pasakyti, nebent tai, kad reikia skaityti visas (10) jo knygų, - esmė prasideda nuo 5-osios.
3. Viktor Suvorov. Rusų žvalgybininkas, pabėgęs į Angliją ir gyvybę išsigelbėjęs, parašęs knygą “Akvarium”. Vėliau sekė analitinės knygos apie SSSR istoriją, jos veikėjus. “Akvariumas” ir “Denj M” - knygos, pakeitusios mano požiūrį į istoriją ir politiką. Jų dėka supratau, kad pasaulyje buvo žmonių, kurie tikrai norėjo jį pakeisti, kad visiems būtų gerai. Ir galėjo dėl to dirbti, dirbti 24/7/365. Bet to neužteko. Dėl to ir buvo sunaikinti, jų darbai sunaikinti, vardai apdrėbti, jie vadinami budeliais, sadistais, iškrypėliais. Online (rus.)
4. Marijo Pjuzo - “Krikštatėvis” - mėgstu tą pragmatišką požiūrį ir logiką.
5. Grehemas Greenas - “Tylusis Amerikietis”. Knyga apie nieką, apie būseną, laikinumą ir dabarties pojūtį. Online (rus)
6. E.Hemingvėjus - “Kam skambina varpai”. “Todėl neklausk kam skambina varpai, - jie skamba tau…” (matyt netiksli citata)
8. Rolf Jensen - “Dream Society” - kas laukia visuomenės? Puiki knyga. Po informacinės visuomenės ateis Svajotojų bendruomenė, kurios apraiškos matosi jau šiandien. Žaviuosi žmonių sugebėjimu numatyti ateitį. Beje, ją galima paskaityti online.
7. F.Kotleris, “Osnovy Marketinga” (rus.) - geriausias ir labiausiai įsiminęs vadovėlis. Gaila, kad gerų paskolintų knygų žmonės negrąžina.
8. E.M.Remarkas
9. Patrick Süskind -”Kvepalai”, Alesandras Bariko - “Šilkas” - tai neįprastos knygos.
10. F.Beigbederis - 14.95 eur.

Gerų knygų knygyne nerasi, internete neperskaitysi. Jos teisiog ateina, jas kažkas pasiūlo, jos pastebimos netyčia. Joms tiesiog ateina laikas.. Kuri bus sekanti, parodysianti pasaulį kitu kampu?